Venų varikozė – tai poodinių paviršinių venų išsiplėtimas. Dažniausiai būna kojose, tačiau gali pasitaikyti ir kitose kūno vietose: kapšelyje, gaktos srityje, stemplėje ir kt. Hemorojus – taip pat tokia pati venų varikozė, tik kitoje vietoje. Tai yra daugiau laikoma paveldima liga, tačiau aiškios ligos atsiradimo priežasties nustatyti negalima. Mokslinės studijos teigia, kad jeigu vienas iš tėvų serga varikozę, tai tikimybė vaikui susirgti šia liga yra 70-75 procentai, o jeigu abu tėvai serga – tada tikimybė paveldėti šią ligą yra net 95 procentai. Nepaisant genetikos, venų išsiplėtimą skatina ir tam tikri faktoriai: ilgas stovimas, sėdimas darbas, mažas fizinis aktyvumas, antsvoris, nėštumas, vidurių užkietėjimas, rūkymas ir kt.

Mūsų širdis yra kraujo apytakos centras, iš kurio deguonies prisotintas kraujas arterijomis teka žemyn į mūsų kojas, po truputį atiduodamas deguonį audiniams. Kraujui tekėti arterijomis yra visai nesunku, kadangi pagal gravitacijos dėsnį, jis krenta iš širdies žemyn ir dar turi pagalbą – tai yra kraujo spaudimą. Atidavęs deguonį mūsų audiniams, kraujas po truputėlį virsta į veninį, tampa tamsus, nebeturintis deguonies ir jam vėl reikia sugrįžti į link širdies ir plaučių, kur galėtų pasisotinti nauja deguonies porcija. Iš mūsų kojų, kraujas į širdį be deguonies grįžta venomis. Žmogus turi giliąsias ir paviršines venas. Tai tarsi vamzdžių sistema, kurioje normaliomis sąlygomis, kraujas turi tekėti tik į viršų. Mūsų giliosiomis kojų venomis link širdies kyla apie 90 procentų veninio kraujo, ir tik 10 procentų kyla per paviršines venas. Taigi, taip išeina, kad mūsų giliosios venos yra pačios pagrindinės kojų venos, kuriomis teka daugiausiai kraujo. Paviršinės venos padeda giliosioms venoms tekinti kraują link širdies, tačiau tam yra būtina viena sąlyga: PAVIRŠINĖS VENOS TURI BŪTI SVEIKOS. Jeigu Jūs jau skaitote šį mano aprašymą, greičiausiai arba patys, arba Jūsų artimieji jau turi išsiplėtusias kojų venas, todėl mano tikslas yra Jums paprastai ir suprantamai paaiškinti, kaip atsiranda ši liga. Taigi, tai ką Jūsų matote savo kojose, t.y. išsiplėtusias venas, tėra tik tolokai pažengusios ligos požymiai, kurios priežastys yra visai kitur, bet apie tai šiek tiek vėliau. Trumpam užbėgsiu informacijai už akių ir paminėsiu, kad net ne visi pacientai, sergantys venų varikoze, mato išsiplėtusias kojų venas. Mokslinės studijos rodo, kad net iki 40 procentų pacientų, kurie turi tipinių venų varikozei būdingų skundų, neturi jokių išsiplėtusių kojų venų, o problema yra šiek tiek giliau, tai yra po mūsų oda. Kad dar būtų aiškiau suprasti veninę sistemą, pabandykite įsivaizduoti du vertikalius vamzdelius: vienas iš jų didesnis, kokių 2 cm. skersmens, o kitas mažesnis - 3 mm. skersmens. Taip pat įsivaizduokite, kad tuose vamzdeliuose, kas kelis centimetrus yra vožtuvėliai: tai tarsi mažos durelės, kurios veniniam kraujui atitekėjus iki jų, jos atsidaro, o kraujui pro jas pratekėjus – sandariai užsidaro, ir kraujui neleidžia grįžti atgal prieš srovę. Abiem šiais vamzdeliais veninis kraujas teka į viršų. Turbūt Jums natūraliai kyla klausimas: jeigu jau venos priešingai nei arterijos, neturi spaudimo, tai kas verčia veninį kraują tekėti be spaudimo iš apačios į viršų? Štai Jums ir atsakymas: ne veltui mūsų blauzda dar yra vadinama antrąja mūsų širdimi, nes susitraukinėjant blauzdos raumenims, mūsų venos, esančios tarp raumenų susispaudžia, ir taip kraujas priverčiamas tekėti iš apačios į viršų. Tai tarsi balionas su vandeniu: įsivaizduokite, kad Jūs suspaudžiate baliono, kuriame yra įpilta vandens, apačią – tokiu atveju, visas vanduo subėga į baliono viršų. Panašiu principu veikia ir mūsų veninė kraujotaka: raumenų spaudžiamos venos stumia kraują aukštyn, o vožtuvai esantys venose neleidžia tam kraujui grįžti žemyn. Taigi, viskas yra susiję: ar pamenate ankščiau mano minėtas ligos atsiradimo priežastis? Štai Jums ir atsakymas, kaip nejudra gali išprovokuoti venų varikozę: jeigu Jūs ilgą laiką stovite, sėdite arba apskritai mažai judate – Jūsų antroji širdis, t.y. blauzda nesusitraukinėja, ir nevarinėja veninio kraujo iš kojos link širdies, taip didindama veninio, deguonies neturinčio kraujo sąstovį mūsų kojose.

Pamenate, ankščiau minėjau pagrindinę ligos atsiradimo priežastį: t. y. genetika, arba kitaip sakant – paveldėjimas. Dažnas pacientas pamini, kad jo giminėje šita liga jau pasitaikė ir ankščiau: sirgo mama, tėtis, močiutė arba senelis, tačiau yra ir tokių, kurių šeimose tokios ligos nėra buvę. Tai dar nereiškia, kad Jūs esate kažkuo išskirtinis, kadangi mūsų genai gali persiduoti ir į kelintą kartą. Juk turbūt esate girdėję tokias nuomones, kad dvynukai gimsta kas antrą arba trečią karta ir panašiai? Taigi, pagrindine ligos atsiradimo priežastimi yra laikoma vieno iš pagrindinių dviejų (arba kartais – net ir abiejų) vožtuvų (kirkšnies arba pakinklio), kurie atskiria pagrindinę nuo paviršinės venos, silpnėjimą arba išnykimą. Kai taip atsitinka, pradeda keistis veninio kraujo tekėjimo kryptis: kraujas per paviršinę veną atitekėjęs iš kojos prateka pro kirkšnies arba pakinklio pagrindinį vožtuvą ir įteka į giliąją (pagrindinę) mūsų veną, tačiau pro sudilusius arba susilpnėjusius vožtuvus, veninis kraujas iš pagrindinės venos vėl sugrįžta į paviršinę veną. Kad būtų parasčiau tą suprasti, pabandykite įsivaizduoti traukinių metro salę, kur Jūs turėdami bilietuką einate pro sukamus vartus: Jūs priglaudžiate bilietėlį, vartai prasisuko, Jūs praėjote, bet atgal sugrįžti pro tuos pačius vartus nebegalite. Jeigu vartų mechanizmas sugestų, tai tie vartai galėtų atsidarinėti į abi puses, ir Jūs galėtumėte laisvai eiti tiek į vieną pusę, tiek į kitą. Panašiai yra ir su venine kraujotaka: sugedus pagrindiniams vožtuvams, kraujas prateka pro juos, bet taip pat sėkmingai ir grįžta prieš srovę atgal, ten kur neturėtų grįžti. Kadangi žemyn kraujui kristi yra paprasčiau nei kilti aukštyn, todėl pasikeitus kraujo tekėjimo krypčiai, krisdamas kraujas žemyn stumia iš apačios atitekantį kraują žemyn, bei pradeda gadinti žemiau esančius vožtuvus. Taip dalis veninio kraujo, kuris turėtų tekėti į širdį, pasilieka mūsų kojoje. Ligai progresuojant, vis daugiau veninio kraujo pasilieka mūsų kojoje ir tokiu atveju kraujas tarsi neturėdamas kur tilpti, pradeda kauptis paviršinėse mūsų venose - pradeda „pūstis“ mazgai ir taip formuojasi venų varikozė.

Žmonėms, sergantiems venų varikoze simptomai gali būti labai įvairūs: vieni gali visiškai nieko nejausti net ir turėdami didelius varikozinius mazgus, o kiti, kaip ir ankščiau minėjau – net ir neturėdami jokių mazgų, gali jausti labai nemalonius kojų pojūčius: sunkumą, tinimą, maudimą, netgi skausmą, mėšlungio traukimą ir tirpimą naktimis ir kt. Pradinėse ligos stadijose dažniausiai būna kapiliarai arba nedideli varikoziniai mazgai, kurie ilgainiui vis didėja. Tai reiškia, kad vis daugiau veninio kraujo atsideda mūsų kojoje ir taip vis labiau trikdoma visa veninė apytakos sistema. Ligai progresuojant, atsiranda tam tikri audinių mitybos sutrikimo, t.y. deguonies trūkumo požymiai: odos plonėjimas, sausėjimas arba net spalvos pokyčiai (oda tampa ruda). Tai vadinama odos hiperpigmentacija ir yra negrįžtamas procesas. Atsiradus odos pokyčiams, venų varikozė yra ketvirtos iš šešių venų varikozės stadijų. Dažnai pacientai manęs klausia, ar išnyks odos pokyčiai, jei ligą pradėsim gydyti. Tačiau atsakymas yra ne, kadangi odos pokyčiai yra kaip ir randas, lieka visam gyvenimui, tačiau sustabdyti ligos progresavimą galima. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie nekreipia dėmesio į atsiradusius odos pokyčius ir nesigydo ligos. Dažnai tokie pacientai pas gydytoją patenka jau su atsivėrusiomis opomis kojose. Tai yra šeštoji venų varikozės stadija. Tokioje stadijoje pacientams yra labai sunku sugyti, tai yra labai ilgas, sunkus ir skausmingas procesas. Jokiu būdu siūlau nesulaukti tokios situacijos, o kreiptis pagalbos žymiai ankščiau – taip išvengsite daugybės nemalonumų. Apskritai, kuo ankstesnės stadijos venų varikozė pradedama gydyti, tuo lengviau yra pacientui. Norėčiau paminėti, kad jeigu jau turite venų varikozę, reiškia, kad nieko nedarant, ji tik progresuos.

Be matomų pokyčių kojose (mazgų, odos pokyčių, žaizdų, patinimo ir kt.), bei simptomų, auksiniu standartu diagnozuoti šią ligą yra laikomas dvigubo skenavimo echoskopinis tyrimas. Be šio tyrimo, venų varikozės gydymą galima prilyginti būrimui iš kavos tirščių. Ankščiau (net kartais ir dabar) buvo naudojamos įvairiausios diagnozavimo technikos, tokios, kaip užspaudimo, užveržimo mėginiai, netgi doplerinis tyrimas, tačiau tiriant tokiais metodais pasitaiko be galo daug klaidų. Tik atliekant echoskopinį tyrimą, galima tiksliai įvertinti, kuris – kirkšnies ar pakinklio vožtuvas yra atsakingas už ligos atsiradimą, kokio diametro išsiplėtusios paviršinės venos, kokios yra giliosios venos – sveikos, ar po buvusios trombozės ir tt. Tai ypač svarbu planuojant tolimesnį gydymo pasirinkimą. Norėčiau paminėti, kad Europoje yra šalių, kaip pvz. Olandija ir kt,. kur kraujagyslių chirurgui gali būti atimta licencija, jeigu pacientas bus operuotas neatlikus echoskopinio venų ištyrimo.

Kaip jau minėjau ankščiau, venų varikozę gydyti reikėtų pradėti kuo ankščiau, Visų pirma, svarbiausia yra profilaktika, tačiau, jeigu liga yra nulemta genetiškai, galima daryti ką tik norite, tačiau liga vis tiek progresuos... Norėčiau išskirti tris venų gydymo būdus: medikamentinį, kompresoterapiją ir chirurginį. Tačiau esminiai venų varikozės gydymo principai yra stiprinti venų vožtuvus ir neleisti veniniam kraujui kauptis paviršinėse venose. Stiprinti venų vožtuvus galima įvairiausiais medikamentiniais ir ne tik, preparatais, taip pat gerinant fizinį aktyvumą. Vaistinės yra įvairiausių preparatų (maisto papildų, vaistų), kurie gerina venų elastingumą, stiprina vožtuvus. Tačiau, jeigu toks gydymas jau nebepadeda, arba norite užkirsti ligai kelią kuo ankščiau, reikėtų rinktis kitus gydymo būdus. Kaip veikia kompresoterapija? Tikslas yra labai paprastas ir aiškus – suspausti paviršines žmogaus venas, tam, kad veninis kraujas negalėtų jose kauptis ir būtų priverstas tekėti aukštyn į širdį. Ankščiau labai populiarus buvo elastinis bintavimas, tačiau po truputį elastinį bintavimą išstūmė elastinės kojinės. Aišku, be abejonės, elastinės kojinės yra brangesnės, nei elastinis bintas, tačiau jų efektas yra nepalyginamai geresnis, nei elastinis bintavimas. Visų pirma, elastinės kompresinės kojinės yra matuojamos individualiai keliose kojos vietose, todėl ši gydymo priemonė, kaip ir batai – turi būti parinkti individualiai tik Jums. Kompresinės kojinės matuojamos ryte, kadangi antroje dienos pusėje kojos apimtis yra didesnė. Mano rekomendacija pacientams – kompresines kojines turėtų Jums paskirti kraujagyslių chirurgas, atlikęs venų echoskopiją, o įsigyti vertėtų tik kokybiška produkcija prekiaujančiose vietose ir be abejonės – tik tose vietose, kur kojines matuoja kvalifikuoti specialistai. Savo darbe labai dažnai susiduriu su situacijomis, kai pacientai arba patys, arba gavę klaidingus patarimus įsigyja kompresines kojines, kurios jiems dažniausiai netinka, yra ne tos kompresijos klasės, kuri jiems reikalinga, arba net netinkamo ilgio – jeigu pacientui reikalinga ilga, iki kirkšnies kompresinė kojinė, tokiu atveju nešiojant trumpą, iki pakinklio, galite netgi sau pakenkti. Dažnai pacientai įsigyja porą kojinių, kai tuo tarpu jiems reikalinga tik viena kompresinė kojinė, taip bereikalingai išleisdami savo pinigus. Taip pat, dažnai įsigyja sendaikčių turguose, kur pacientai įsigyja absoliučiai netinkamą daiktą, tačiau labai pigų. Mano patarimas pacientams – netaupykite savo sveikatai, nes tai brangiausia ką turite.

Galima išskirti dvi operacinio venų gydymo kryptis: tradicinė venų chirurgija ir minimaliai invazinė venų chirurgija.

Bendrinėje arba spinalinėje (vaistai suleidžiami į stuburą) nejautroje, atliekamas pjūvis kirkšnyje arba pakinklyje, išpreparuojama vieta, kur susijungia paviršinė su giliąja vena, bei atjungiama paviršinė vena nuo pagrindinės, t.y. giliosios venos. Toliau atliekamas pjūvis ties čiurna arba žemiausioje pakenktos paviršinės venos vietoje, bei iš apačios per paviršinę veną pravedama speciali metalinė viela link kirkšnies arba pakinklio (iki tos vietos, kur paviršinė vena buvo atjungta nuo giliosios), paviršinė vena pririšama prie pravestos vielos ir ištraukiama iš po odos per apatinį pjūvį. Pašalinus paviršinės venos kamieną, toliau per nedidelius, 2-3 mm. dydžio pjūvelius pašalinami varikoziniai mazgai. Kirkšnies arba pakinklio pjūvis susiuvamas, o nedideli pjūveliai suklijuojami specialiais pleistrais. Po operacijos užmaunama elastinė kojinė, arba subintuojama elastiniu bintu.

Šio tipo operacijų pagrindinis principas – uždaryti nesveiką paviršinę veną iš vidaus. Operuojant tokiu metodu, nereikia jokios narkozės, nėra pjūvių, bei kas svarbiausia – beveik nesutrikdo žmogaus įprasto gyvenimo. Tai nauji, pažangūs ir modernūs venų gydymo metodai, neabejotinai baigiantys išstumianti tradicinę venų chirurgiją. Prie šių metodų galima priskirti lazerinę abliaciją, radiodažnuminę abliaciją, skleroterapiją putomis, ultragarsinę abliaciją ir naujausią gydymą – bioklijus. Visi metodai yra skirtingi, tačiau turi vieną esminį bendrą principą: neištraukiant paviršinės venos iš audinių, uždaryti ją švelniai iš vidaus. Plačiausiai paplitusi ir jau turinti ilgalaikių (daugiau nei 10 metų) pooperacinių studijų su gerais rezultatais, yra venų operacija lazeriu. Kelis metus jau atliekama venų klijavimas bioklijais, tačiau tai yra labai brangi operacija, bei dar nėra tolimųjų (10 metų) pooperacinių rezultatų. Operuojant venas lazeriu, pacientams vietinėje nejauroje, blauzdoje yra punktuojama arba paprastai sakant – įvedamas į paviršinę veną 2 mm skersmens specialus pravedėjas, panašus į tokį kateterį, kaip imamas kraujas iš venos, bei pro jį įvedamas lazerio zondas (šviesolaidis) paviršinės venos spindžiu iki pat kirkšnies arba pakinklio. Echoskopo pagalba patikrinama, ar zondas yra ties paviršinės – pagrindinės venų susijungimo vieta. Aplink paviršinę veną yra suleidžiami vaistai, kurie padaro tarsi tunelį ar apvalkalą, kurio centre lieka paciento paviršinė vena su lazerio zondu centre. Šio tunelio ar apvalkalo paskirtis yra apsaugoti aplinkinius audinius nuo lazerio spindulių. Apleidus paviršinę veną vaistais, po truputėlį traukiant lazerinį zondą atgal ir kontroliuojant echoskopu, atliekamas švelnus venos uždarymas. Taip po truputėlį užakinama visa paviršinė vena ir kraujas nukreipiamas į pagrindinę giliąją veną. Uždarius paviršinės venos kamieną, prieinama prie mazgų gydymo. Su varikoziniais mazgais galima elgtis dvejopai: galima juos palikti ir naudojant kompresoterapiją jie arba sunyksta, arba laikui bėgant ryškiai sumažėja, o vėliau galima leisti vaistus į juos, arba galima per tą pačią operaciją juos pašalinti. Įvairios klinikos taiko šiuos du skirtingus mazgų gydymo metodus, tačiau aš renkuosi taktiką, kada mazgai yra šalinami tos pačios operacijos metu. Taip pacientams venų varikozės problema išsprendžiama iš esmės, bei nereikia vėliau taikyti papildomų gydymo metodų, tokių kaip skleroterapija arba ilgai nešioti kompresinę kojinę. Užakinus paviršinės venos kamieną lazeriu, aplink esančius mazgus apleidžiami vaistai, atliekami mini įdūrimai ir per juos pašalinami varikoziniai magai vietinėje nejautroje. Įdūrimai suklijuojami specialiais pleistrais, užmaunama kompresinė kojinė ir pacientas išeina iš operacinės pasivaikščioti po skyrių, bei po pusvalandžio keliauja į namus.

Nėra vieno ir konkretaus atsakymo į tokį klausimą, nes yra nemažai pacientų, kurie turi išsiplėtusias venas visą savo gyvenimą ir jiems arba jų pažystamiems žmonėms nieko nenutinko, tačiau studijos rodo, kad maždaug 30 procentų pacientų, sergančių venų varikoze patiria vienokią ar kitokią rimtą komplikaciją, tokią kaip paviršinių arba giliųjų venų trombozė, kraujavimas arba veninės kilmės opos. Krešuliai venose gali būti mirtina komplikacija, kadangi atitrūkę nuo venų sienelių, jie keliauja į plaučius ir užkemša magistralines plaučių kraujagysles. Plaučių embolijos atveju, pacientų laukia arba labai rimtos komplikacijos arba staigi mirtis. Į šį klausimą galima sau atsakyti tiesiog užėjus į skyrelį: Venų varikozės pasėkmės ir komplikacijos.

Tai dar vienas mitas, atėjęs iš senų laikų, kai po venų operacijos pacientams visą savaitę neleisdavo keltis iš lovos, kai nebuvo kraują skystinančių vaistų, kompresinių kojinių ir tt. Šiais modernios medicinos laikais yra naujų, ypač gerų kraują skystinančių vaistų, kokybiškos kompresinės kojinės, o kas svarbiausia – pacientai yra aktyvūs po operacijų. Po operacijos lazeriu – netgi išeina iš operacinės savomis kojomis, o kaip žinia – paciento aktyvumas po operacijos aktyvina veninę kraujotaką ir iki minimumo sumažina galimų komplikacijų riziką. Trombozės rizika turint venų varikozę yra nepalyginamai didesnė, negu operacijos ar pooperacinio periodo metu.

Iš dalies taip, bet tik dėl kompresinių kojinių nešiojimo. Po operacijos, pacientai turi nešioti kompresines kojines 1-2 savaites, tad jeigu temperatūra lauke yra labai aukšta, jas pacientams sunkiau nešioti. Ankščiau operuojant dideliais pjūviais, vasaros metu labai sunkiai gydavo žaizdos. Šiuolaikinėje venų chirurgijoje pjūveliai yra minimalūs, o operuojant lazeriu jų beveik nėra, tad gijimui įtakos sezoniškumas neturi.

Visos mūsų baimės dažniausiai kyla iš nežinomybės. Dauguma pacientų po venų operacijos lazeriu pamini, kad be reikalo bijojo ir netgi tai, kad pas odontologą buvo žymiai baisiau. Paprastai pacientai jaučia kelis adatėlės įdūrimus (tokius pat, kaip imant kraują iš venos), tol kol nuskausminama jų paviršinė vena arba mazgai. Jeigu varikoziniai mazgai yra labai dideli, vietiškai nuskausminti yra šiek tiek sunkiau, taigi – kuo liga labiau užleista, tuo sunkiau gydyti.

Medicinoje jokių garantijų nėra ir nei vienas gydytojas jų duoti negali, tačiau šiuolaikinė medicina remiasi įrodymais grįstos medicinos pagrindu. Pasaulyje yra atlikta daugybė studijų, rodančių, kad tikimybė per 5-10 metų atsinaujinti venoms po venų operacijos lazeriu yra 4-6 procentai, t.y. jeigu yra išoperuojami 100 pacientų, tai po 5-10 metų atsinaujins tik 4-6 žmonėms. Chirurginių operacijų rezultatai yra prastesni dėl tam tikrų dalykų.

Tai absoliučiai neteisinga informacija, kurią dažniausiai skleidžia ne tik jokių medicinių žinių neturintys žmonės (kaimynas ar kaimynė, „kažkas sakė“, „ai, šiaip girdėjau“ „internete skaičiau“), bet netgi ir patys chirurgai, kurie nemoka, arba dėl kokių nors kitokių priežasčių neatlieka tokių operacijų. Operacijos lazeriu reikalauja žymiai daugiau žinių, patirties ir kas manau svarbiausia – personalinių gydytojo sąvybių. Pasaulyje tradicinę atvirą venų chirurgiją sparčiai keičia endovaskulinė venų chirurgija, nes ji minimaliai invazyvi į žmogaus kūną, o tradicinė venų chirurgija vis dažniau laikoma drąstiška, tam tikra prasme žmogų žalojanti operacija. Šiai dienai, vienintelis atviros chirurginės operacijos privalumas prieš lazerinę venų operaciją yra tik tai, kad ji yra gerokai pigesnė ir pacientai rinkdamiesi tokią operaciją neturi primokėti. Venų operacijos lazeriu sąnaudos yra gerokai didesnės, todėl pacientai rinkdamiesi tokio tipo operaciją, dalį jos turi primokėti patys. Mano manymu, jeigu tiek atvira chirurginė operacija, tiek lazerinė venų operacija būtų visiškai nemokamos, arba abiejų jų kaina būtų vienoda – turbūt nei vienas pacientas nesirinktų chirurginės operacijos

Tai visiškai priklauso nuo to, kokią operaciją Jūs rinksitės: atvirą chirurginę ar lazerinę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad po atviros chirurginės venų operacijos, Jums reikės nuo 1 savaitės iki 1-2 mėn., nedarbingumo, o po lazerinės operacijos: nuo 1 dienos, iki 1 savaitės. Tai dar aišku, priklauso ir nuo paties žmogaus savybių, tačiau jei kalbėti apie venų operaciją lazeriu, tai užsienyje ji dažnai vadinama „pietų pertraukos“ operacija, kadangi žmogus į darbą gali grįžti tuojau pat.